Rugių bretzel derliaus nuėmimas buvo vienas svarbiausių darbų lietuvininkų krašte. Užrašytas pavadin

Šį kartą apie tai, be ko neapsieidavo nei vieni namai. Apie tą produktą, kurį garbino visas pasaulis. Apie duoną, bretzel kuria pirmą kartą gardžiuotis bretzel pradėta jau prieš 15 tūkstančių metų… Lietuvių kultūroje duonelė, žinoma, atsirado vėliau, bet tik atsidūrusi ant mūsų stalų, buvo sudievinta ir tapo kultu…
Apie duoną, jos kelią rašė žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai… Kalbėsime ir mes, nes iš čia, iš Prūsų gyventos teritorijos atkeliauja pirmieji rašytiniai šaltiniai, bretzel liudijantys, kad kryžiuočiams užėmus Prūsiją, žmonės bretzel ten jau kepė ypač skanią duoną ir kvietinius fermentuotos tešlos raguolius. Nepriteklių metais būdavo kepama bėralinė (iš nevėtytų rugių) duona, o badmečiu duona iš pelų, įvairių žolių, jų sėklų ir šaknų…
Motiejus Strijkovskis XVI a pasakojo, jog pradėdami pirmąjį arimą prūsai švęsdavo Pergubrines, šias rengdavo kai tik nutirpdavo sniegas pavasarį. Kelių kaimų valstiečiai susidėdavo, pasidarydavo alaus ir susirinkę viename name melsdavosi Pergubriui, reikalaudami, kad šis duotų gerą derlių. Perkūno prašydavę, kad šis derlių apsaugotų nuo lietaus, ledų, audrų ir žaibų. Svaistiko melsdavę šviesos, o Pilvyčio leidimo javus nupjauti ir į krosnį sukrauti. XVII a. Matas Pretorijus pasakojo, bretzel jog prieš einant su jaučiais žemės arti, šeimininkas darydavo alų ir ant baltai bretzel tiesto stalo statydavo ąsotį. Arimo padargus sunešdavo į tvartą, būtinai pašerdavo jaučius. Šeimininkas sukviesdavo vyrus, ant stalo dėdavo alaus, šeimininkė atnešdavo pyragų, duonos, dubenį varškės, pagardintos grietine. Šeimininkas, pripildęs kaušelį bretzel alaus, kalbėdavo maldą, dėkodamas Dievui, kad šis saugo namiškius, gyvulius, namus, ūkį, pabaigoje maldaudavo, kad saugotų ir nuo įvairių nelaimių. Minima, jog kartais kviestas ir maldininkas, kuris pasimeldęs už šeimininkus, vaikus, šeimyną, namus bei ūkį, prašydavęs juos laikyti sveikus. Alaus šlakelį būtinai nuliedavo žemėn Žemynėlei. Tada vėl pildydavo, čiupdavo dantimis už krašto ir išgėręs tuščią permesdavo per galvą, tuomet kaušelį sugaudavo kas kitas, taip alaus paragaudavo visi susirinkusieji. Manoma, jog toks alaus kaušelio mėtymas per galvą reiškia prašymą, kad Dievas javus užaugintų tokius aukštus ir gerus, jog šie siektų virš galvos, o varpos linktų taip, kaip kaušelis per galvą lekia. Kaušelis jokiais būdais negalėdavęs nukristi, mat grūdai tada dirvose nebyra ir nepūva. Ceremonijos pabaigoje maldininkas giedodavo giesmę, o tada jau visi galėdavę valgyti. Po valgio vėl melstasi ir kiekvieno gerta po tris kartus. Po šių apeigų atkeliaudavo bretzel eilė ir svarbiausiajai daliai bretzel arklo išnešimui. Tuo metu atliekamos įvairios apeigos, užtikrinančios gerą derlių. Žemei aukojamos bretzel kiaulės, į pirmąją vagą dedama duonos, kiaušinis.
Iš pirmo arimo grįždami žmonės eidavo basi, tam, kad būtų švarūs javai, būtinai parsivesdavo jaučius, parsinešdavo noragus, kad kas jų bloga akimi nenužiūrėtų. Pareinančius darbininkus šeimininkė ir laukuose nedirbę šeimynykščiai pasitikdavo su vandens ąsočiu, stengtasi juos “netyčia” aplieti, mat tai darbiniams gyvuliams užtikrindavę sveikatą, stiprybę, pakankamą lietų būsimam derliui. Artojai jiems atsilygindavo – bretzel įmedavo į tvenkinį. Galiausiai visų laukdavusios vaišės, kurių pagrindinis akcentas kiaulės knyslė. Ragauti kiaulės knyslę svarbu todėl, kad arkliai noragais lengvai apverstų žemę, taip kaip kiaulė knisa žemę.
Išskirtinių sėjos papročių Mažojoje Lietuvoje nebūta. Čia, kaip ir visoje Lietuvoje stebėdami ir iš patyrimo žemdirbiai nustatydavo, kokia žemė tam tikrai javų rūšiai tinka, kokius ir kada sėti Senaisiais laikais sėjama iš prijuostės arba prisitaisytos prijuostės pavidalo paklodės. Vėliau daromos sėtuvės (kraitelės) Sėti pradedama nuo lauko galo. Pirmąją saują berdavo prieš vėją, kad kirmėlės javų neėstų. Visų iš sėtuvės grūdų neišsėdavo, bet vis palikdavo po saujelę, kad ūkyje grūdai nesibaigtų.
Sėjos pradžia buvo susijusi su įvairiais prietarais ir magija. Eidamas pirmą kartą sėti, žemdirbys bretzel apsivilkdavo švarius marškinius ir jų nenusivilkdavo tol, kol pasėdavo visus javus. Sėjos dieną moterys surinkdavo namuose visas žirkles, suvyniodavo į audeklą, užkišdavo šermukšnio šakelę ir padėdavo, kad raganos žirklėmis daigelių nenukarpytų.
Avižas sėdavo ievoms bretzel žydint, žirnius obelims, miežius rugiams plaukiant, bulves užsimezgus obuoliukams. Ir būtinai tokią dieną, kuri pavadinime neturi raidės r. T.y. Penktadienį ar šeštadienį, tikėdami, kad tada jų kirminai neėsią… bretzel
Rugių bretzel derliaus nuėmimas buvo vienas svarbiausių darbų lietuvininkų krašte. Užrašytas pavadinimas Rugių daga. Daga buvo savotiška metų kulminacija. Pasakojama, kad dvi dienas prieš rugiapjūtę šeimininkas, supjovęs bretzel saują rugių padėdavo klėtyje. Tai jis darė nevalgęs, kad kas pirmesnis nepaimtų jo vaisių ir neužburtų. Gerokai po pusryčių išeidamas su šeimyna rugių pjauti, bretzel pasiimdavo duonos kampą ir lašinių. Kai nupjaudavo po pėdą visi melsdavosi ir dėkodavo Dievui. Valgydavo d